Trakų istorinio nacionalinio parko vakarinėje dalyje, 8,0 km nuo Trakų miesto, Kudrionių kraštovaizdžio draustinio teritorijoje yra Daniliškių sentikių kaimas.
Kaimas atsirado po 1548 m. pradėtos Lietuvos Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto pradėtos Valakų reformos.
1653-1666 m. Rusijos bažnyčios patriarchas Nikonas Rusijos carą paskelbė bažnyčios galva bei ėmėsi naikinti nevienodumus bažnytinėse knygose ir apeigose. Tam pasipriešino sentikiai. Vengdami persekiojimų vieni sentikiai bėgo į negyvenamas Sibiro platybes, kiti pasiprašė globos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kur ir susiformavo Lietuvos sentikių – bepopių – pomorcų atšaka.
1822 metų dokumentuose nurodoma, kad dvarininkų Riomerių žemėse prie Trakų gyvena sentikiai. Daniliškių kaimo sentikių bendruomenę sudarė 116 asmenų.
Daniliškių kaimas nedidelis, rėžinis 17 kiemų. Gyvenamieji namai stovėjo prie pagrindinės gatvės galiniu fasadu į gatvę, o ūkiniai pastatai sklypų gilumoje ir išilgai sklypo buvo jungiami į vieną eilę.
Tarpukario Lietuvos Respublikos žemės reformos metu, po 1939 m. Daniliškių kaimas sudalintas į 24 sklypus, šalia įkurti 4 “kolonijomis” vadinti vienkiemiai.
Daniliškių kaimo viduryje tebestovi viena iš trylikos Lietuvos sentikių cerkvių, pastatyta 1817 m. Cerkvė perstatyta 1926-1931 m. Ją sudaro erdvi maldos salė ir dabar nenaudojami gyvenami popo šeimos kambariai. Daniliškių cerkvė aptarnavo ir Onuškio bei Stakliškių apylinkėse gyvenusius bendruomenės narius.
Daniliškių sentikių kaimas yra nykstantis, šiuo metu jame gyvena trys sentikių šeimos, tačiau jis yra labai svarbus Lietuvos sentikių bendruomenės gyvenime, kadangi į kaimo cerkvėje vykstančias apeigas atvyksta kitose Lietuvos vietose gyvenantys sentikiai, o į veikiančias kaimo kapines laidojami jų mirusieji.