Kelmės evangelikų reformatų bažnyčia – evangelikų reformatų maldos namai, įsikūrę Kelmėje, Vytauto Didžiojo g. 75.
Pastatyta 1615 m., po gaisro 1767 m. Jurgio Gruževskio lėšomis 1807 m. atstatyta. Renovuota 1992 m. Plintant protestantizmui Kelmės katalikų parapija neteko didžiausios dalies savo parapijiečių kartu su jos klebonu Ben. Kotarskiu, priėmusiu reformatų tikėjimą. Katalikų parapijos bažnyčia iki 1569 m. stovėjo uždaryta, kol pagaliau reformatai pradėjo joje laikyti savo pamaldas. Žemaičių kapitulos kan. Jonas Kazakevičius pareikalavo iš protestantų grąžinti Kelmės katalikų bažnyčią, į kurią jis buvo paskirtas. Protestantams nepatenkinus jo reikalavimo, 1606 m. užvedė Raseinių teisme bylą, kurią pralaimėjo. Vėliau ta byla buvo perkelta į Vilniaus tribunolą, kurio sprendimu bažnyčia buvo grąžinta likusiems Kelmės katalikų parapijos nariams. Reformatams teko pasistatyti naują bažnyčią.
Bėgant šimtmečiams kito religinės, ideologinės ir politinės gyvenimo struktūros bei valstybių sienos. To kaitaliojimosi neišvengė ir Kelmės evangelikų reformatų parapija: jos narių tarpe, be lietuvių, atsirado ir kitų tautybių parapijiečių, be to, prie reformatų prisidėjo ir liuteronų, kuriuos ilgą laiką aptarnavo reformatų kunigai. Pamaldos buvo laikomos lietuvių ir vokiečių kalbomis ir retkarčiais Gruževskių dinastijos palikuonims – lenkų kalba. Parapija tapo mišri ne vien tautybių, bet ir tikybų atžvilgiu. Ilgametis jos klebonas Konstantinas Kurnatauskas, aptarnavęs Kelmės parapiją apie 40 metų prieš II pasaulinį karą, laikė pamaldas trimis kalbomis. Būdamas ekumeninio bendradarbiavimo šalininkas, bažnyčioje už Dievo stalo pastatė altorių liuteronams, o šventą vakarienę dalino abejuose pavidaluose: reformatams duoną, liuteronams – ostiją.