Rumšiškių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia – bažnyčia, stovinti Rumšiškių miestelyje, prie Kauno marių ir Pravienos žiočių. Liaudies architektūros formų.
Bažnyčia yra liaudies architektūros formų. Stačiakampio plano, su šoninėmis zakristijomis, penkiasiene apside ir bokšteliu. Varpinė – 3 aukštų, prie bažnyčios yra Šv. Antano koplyčia, kapinėse stovi Šv. Onos koplyčia.
Istorija
Pirmoji bažnyčia Rumšiškėse pastatyta XV a. pradžioje, vėlesnė – 1573 m. J. Kurszewski teigia, kad bažnyčia pastatyta vyskupaujant Jurgiui Radvilai. 1599 metais prašomas Rumšiškių klebono Povilo Svieckio, Ldk Zigmantas Vaza padidino parapijos bažnyčios beneficiją. Lietuvos kancleris Albrechtas Stanislovas Radvila 1635 m. rugpjūčio 4 d. fundacijoje bažnyčiai dovanojo 8 valakus žemės, pievų sklypą, miestelėnų ir ūkininkų dešimtinę bei teisę naudotis mišku (fundacija pakartotinai patvirtinta 1637 m. rugsėjo 16 d.). Pergamento dokumentas su karaliaus parašu ir prikabintu antspaudu anksčiau buvo saugomas Vilniaus viešojoje bibliotekoje. 1669 m. bažnyčia priklausė Vilniaus vyskupijos Kauno dekanatui. 1677 m. vizitacijos protokole minima, kad čia buvusi šiaudais dengta medinė bažnyčia, statyta po 1665 m. klebono Aleksandro Giedraičio rūpesčiu. Bažnyčios patronato teisė priklausė karaliui. Vikaras kunigas Aleksandras Kluckevičius pagirtas už tvarką (klebono tuo metu nebuvo). Vikarui liepiama pastatyti naują ir tokią pat gražią, kokia buvusi anksčiau (priešų sudeginta). Šios vizitacijos metu 129 žmonėms suteiktas sutvirtinimo sakramentas.
“RUMŠIŠKIŲ BAŽNYČIA IR VARPINĖ
1859–1860 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia. Jos administratorius kunigas Antanas Kazlauskas 1863 m. rusų areštuotas, išvežtas į Vilniaus kalėjimą, kuriame 1867 m. mirė. Kunigas Povilas Šilinskas 1890 m. pradėjo pamaldas laikyti lietuvių kalba, parapijiečius mokė lietuviškai melstis, giedoti, platino draudžiamą spaudą. 1907 m. įsteigtas „Saulės“ draugijos skyrius, 1908 m. – „Saulės” mergaičių mokykla. 1910–1914 m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius. XX a. pradžioje buvo apie 5000 parapijiečių. 1913–1914 m. sumanyta statyti naują mūrinę bažnyčią, tam buvo išdeginta 300 tūkst. plytų, paruošta miško mediena, bet karas planus suardė – klebonas P. Galkus 1917 m. vasario 1 d. skundėsi Kauno vyskupui, kad vokiečia išvežioja plytas ir vagia kitas medžiagas (bendras nuostolis apie 30 tūkst. rublių).
1942 m. balandžio 12 d. ištiko didelis Nemuno potvynis, bažnyčia kelias dienas buvo atskirta nuo pasaulio, pamaldos laikytos Šv. Antano koplyčioje. 1944 m. liepą per Antrojo pasaulinio karo kovas bažnyčia mažai nukentėjo, nors sviedinys kliudė vieną siją, sudaužė šventoriaus vartus, klebonijoje sudegė svirnas, tvartas, dvi daržinės su žemės ūkio mašinomis, kluonas, apgriautas pagrindinis pastatas ir kapinių koplyčia.
Po karo, 1948 m. bažnyčiai perduoti tik maldos namai (visa kita kartu su špitolija nacionalizuota). Statant Kauno HE, bažnyčia ir varpinė (medinės) 1958–1959 m. perkeltos į naują vietą – viršutinę Nemuno terasą. Rumšiškių parapijos vykdomasis komitetas (pirmininkas Juozas Matakas) ir jos klebonas K. Lapinskas buvo nutarę, kad kapines ir bažnyčią derėtų perkelti į prie Dovainonių esančią Išlaužą (prie Jono Aisčio tėvonijos), todėl tam reikalui Dovainonyse II prašyta 3 ha žemės. Tačiau buvo paskirtas naujas klebonas kunigas Jonas Žemaitis planus pakeitė ir vieta numatyta Byliškių kaimo pradžioje prie buvusios Šv. Antano koplyčios, statybai ir kapinėms prašant 8 ha. Bažnyčios perkėlimas kainavo 407.598 rublius (341.420 rublių sumokėjo valstybė, kitus suaukojo parapijiečiai).