PILIŲ IR DVARŲ MARŠRUTAS

 

Tai įdomus maršrutas, apimantis dvi pilis ir keturis dvarus.

 

1. TRAKŲ SALOS PILIS. Karaimų g. 43 C, Trakai. Pilis pastatyta kunigaikščių Kęstučio ir Vytauto iniciatyva XIV a. II pusėje – XV a. 1-ajame dešimtmetyje. XV a. ši pilis (kaip ir Trakų pusiasalio pilis) buvo viena iš LDK valdovų rezidencijų. Trakų pilis – vienintelė Rytų Europoje pilis, pastatyta saloje. Žmonės kalba, kad Trakai atsirado dėl moters užgaidos. Senuosiuose Trakuose gyventi kunigaikščio Kęstučio žmonai Birutei nepatiko, nes šalia buvo per mažai vandens, kaip jai buvo įprasta gimtojoje Palangoje. Todėl Kęstutis, norėdamas įtikti žmonai, apie XIV a. vidurį pradėjo statyti naują pilį ežerų apsuptame pusiasalyje.
Nors dabar pilis stovi vienoje iš Galvės ežero salų, tyrimai rodo, kad prieš pradedant statybą čia buvo trys nedidelės salelės ir užpelkėjęs plotas tarp jų.

 

Pirmajame statymo etape (XIV a. II pusėje) statyta tik didžiausioje (šiaurinėje) iš minėtų salelių. Pilį tada sudarė du papiliai ir pusiau uždaro plano rezidenciniai rūmai. Rūmų išorinės sienos buvo pastatytos maždaug iki antrojo aukšto palangių. Nei donžono, nei kontraforsų dar nebuvo, tačiau buvo pradėta mūryti papilio sieną ir formuoti perkasą. Statoma pilis sudegė.

 

Antrasis – gotikinės statybos laikotarpis – prasidėjo greičiausiai XIV a. pabaigoje. Tuo metu pastatyti rezidenciniai rūmai su vidaus kiemu ir donžonu, juos supančios gynybinės sienos, supilta terasa, kurios pietiniame kampe iškastas šulinys.

 

Trečiame statybos etape (XV a. pradžioje) suformuotas papilys. Jis apsuptas gynybine siena su bokštais. Kiek vėliau sumūryti vakariniai, o dar vėliau – rytiniai kazematai. Tuo pilies, kaip gynybinio ir rezidencinio objekto, statyba buvo baigta. Kitas svarbus Trakų pilies istorijos faktas – joje 1430 m. spalio 27 d. mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas.

 

Vėliau pilis buvo naudojama kaip kalėjimas. Renesanso laikotarpiu pilyje buvo atliekamos nedidelės rekonstrukcijos ir remonto darbai. Maskvos karo metu (1655–1660 m.) pilis buvo apgriauta ir ilgai stovėjo be priežiūros, jos griuvėsiai iro.
Plataus masto pilies liekanų tyrimo ir konservavimo darbai buvo pradėti 1951 metais (1951–1967 m. radiniai saugomi pilyje įrengtame muziejuje). 1962 m. restauruotose pilies rūmuose buvo įkurtas Trakų istorijos muziejus.

 

 

 

 

Kviečiame jungtis į kapamatyti.lt grupes:
kapamatyti Lietuva
kapamatyti Lenkija
kapamatyti Latvija
Turizmo paslaugos ir pramogos

 

Nuotraukos: Laimos Ščiupakovienės, Laimos Sviklienės ir Jolantos Rupainienės.


 

2. TRAKŲ PUSIASALIO PILIES GRIUVĖSIAI. Kęstučio g. 2, Trakai. Pusiasalio pilis pirmą kartą minima 1387 -1392 m. sudarytame ,,Rusijos miestų sąraše”, kur nurodoma, kad Senuosiuose Trakuose yra mūrinė pilis. Dabartinį miesto pusiasalį, kurį supa trys ežerai (Galvės, Bernardinų ir Totoriškių) tuo laikmečiu sudarė atskiros didelės salos ar jų grupės. Taip Trakai pavaizduoti senuosiuose miesto planuose ir žemėlapiuose. Atskiras miesto dalis į bendrą visumą jungė miesto įtvirtinimų ir gynybos sistema, žiemos ir vasaros keliai su pylimais ir brastomis bei šalutinės gatvės.

 

Pilies statybos darbai vyko 1362 – 1382 m. ir 1414 – 1430 m. Tai viena didžiausių gardinių Lietuvos pilių, užėmusi 4 hektarų plotą ir turėjusi 11 skirtingo dydžio gynybinių bokštų. Priekinę pilies dalį sudarė keturkampis kiemas, apjuostas gynybine siena su 6 bokštais. Pagrindinis, vartų bokštas buvo nuo miesto pusės gynybinės sienos viduryje, o šiaurės rytinės sienos viduryje esančiame bokšte (nuo Bernardinų ežero pusės) – atsarginiai ,,žiemos” vartai. Tik vienas bokštas, pietryčių, turėjo kampuose kontraforsus. Manoma, kad šio bokšto viršutiniuose aukštuose gyvenęs pilies valdovas. Pilies kiemas ilgai buvo neužstatytas, įgula gyveno pilies bokštuose. Po 1410 m. Žalgirio mūšio žemės ir medžio įtvirtinimai aplink Aukų kalną buvo pakeisti mūro sienomis. Tarp priekinės ir aukštutinės pilies buvęs medinis tiltas.

 

Apie tolimesnį pilies panaudojimą po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties žinių yra nedaug. Tačiau žinoma, kad tuomet prasidėjus kovoms tarp pretendentų į Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės sostą pilies statyba nutrūko. Yra žinoma, kad joje gyveno ir 1440 m. kovo 20 d. – verbų sekmadienį, buvo nužudytas Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis.

 

XVI a. pradžioje joje buvo laikomi aukštos kilmės kaliniai ir pradėti dalinti žemės sklypai kilmingiesiems. Po 1655 m. karo metu stipriai apgriauti statiniai buvo apleisti ir nenaudojami. XVII-XVIII a. atsirado pavieniai pastatai prie buvusių gynybinių sienų. XVIII a. pabaigoje pilyje įsikūrė dominikonų vienuolynas, pradėta bažnyčios statyba.

 

Nuotraukos Tomo Gudžiūno ir Laimos Ščiupakovienės.

 


 

3. UŽUTRAKIO DVARAS. Užtrakio g. 17, Trakai. Pusiasalis tarp Galvės ir Skaisčio ežerų istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XIV a. Tuomet jis vadintas „Algirdo sala” ir priklausė totorių didikams, vėliau pakeitė daugybę savininkų, kol XIX a. antrojoje pusėje jį įsigijo grafas Juozapas Tiškevičius (1835-1891). Po jo mirties 1891 m. dvarą paveldėjo jauniausias sūnus, taip pat Juozapas (1863-1867), drauge su žmona, lenkų kunigaikštyte Jadvyga Svetopolk-Četvertinska, čia įkūręs šiandien žinomą Užutrakio dvaro sodybą. Dvaro valdos siekė 800 hektarų, o 80 ha buvo skirta šeimos rezidencijai.
Pagal lenkų architekto Juzefo Huso projektą ant Galvės ežero kranto pastatyti prabangiais Liudviko XVI stiliaus interjerais dekoruoti istorizmo stiliaus rūmai su įspūdinga, atvirais paviljonais karūnuota terasa. Nuo jos atsivėrė pasakiški vaizdai į Galvės ežerą su salomis ir romantiškais pilies griuvėsiais vienoje iš jų, medinį Trakų miestą su Vytauto Didžiojo funduotos bažnyčios bokštais ir Kęstučio kalnu prasidedantį Bražuolės kalvyną.

 

Unikalus Trakų kraštovaizdis ir išskirtinė vietovės aura įtakojo ne tik grafo pasirinkimą čia gyventi bei vėlesnį jo ir visos šeimos prisirišimą prie Užutrakio, bet ir ypatingą dėmesį supančiai aplinkai. Ją sutvarkyti grafas patikėjo žymiam prancūzų kraštovaizdžio architektui Eduardui Fransua Andre, kuris atvyko į Užutrakį 1898 m. ir suplanavo jo kūrybai būdingą mišraus stiliaus parką. Priešais rūmus suprojektuoti taisyklingų formų (prancūziški) parteriai su karpomų liepų alėjomis, ornamentiniais gėlynais, marmuro vazomis ir skulptūromis. Didįjį parterį papuošė XVIII a. prancūzų skulptoriaus A. Coysevox skulptūrų, vaizduojančių romėnų deives Dianą ir Florą bei nimfą Hamadriadę kopijos, o mažąjį – romėnų vyno dievo Bakcho skulptūra ir antikinio stiliaus biustai.
E. F. Andre meistriškai išnaudojo kontrastingą pusiasalio peizažą, dirbtinių uolų kompozicijomis pabrėždamas jo kalvas, o didingą Galvės ir Skaisčio spindesį papildydamas pažemėjimuose ir pelkutėse iškastų tvenkinių veidrodžiais. Jų paviršiuose atsispindėjo šimtamečiai ąžuolai ir pušys bei specialiai parinkti ir įveisti svetimžemiai augalai. Iškasus daugiau nei 20 skirtingų dydžių ir formų tvenkinių, besijungiančių su ežerais ar tarpusavyje, gimė unikalus vandens atspindžių parkas, po kurį klaidžiojant išnykdavo riba tarp sausumos ir vandens, tarp išmonės ir tikrovės.

 

Šiandien į Užutrakį dažniausiai patenkame sausumos keliu, kuriuo nesinaudojo grafo šeima, nes jis buvo skirtas ūkio reikmėms ir pramintas „bulvių” keliu. Į pusiasalį buvo keliamasi plaustu per Galvės ir Skaisčio ežerų sąsmauką, prie kurios pastatytame namelyje gyveno keltininkas. Nuo perkėlos link rūmų vedė „Kunigaikščių alėja”, gerai matoma iš altanos pavėsinės nuo vienos iš parko kalvų. O labiausiai į ežerą išsikišusioje pusiasalio dalyje, mažyčių tvenkinių apsuptyje besikeliančius per sąsiaurį laimindavo Mergelės Marijos su Kūdikiu skulptūra.

 

Po grafo Juozapo Tiškevičiaus mirties 1917 m. Užutrakį iki Antrojo pasaulinio karo pradžios valdė jo vyriausias sūnus Andrius. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, dvaro sodyba buvo nacionalizuota, karo metu ją valdė vokiečių okupacinė valdžia. Po karo čia veikė KGB aukštų pareigūnų sanatorija, vėliau – pionierių stovykla ir poilsio namai, valstybinė turizmo bazė. Tuo laikotarpiu dvaro sodyba ypatingai nukentėjo: buvo suardytas originalus rūmų planas, stipriai deformuotas, o vėliau apleistas parkas, kuriame iškilo kraštovaizdį darkantys bei su dvaro architektūra nederantys pastatai. Šiandien Užutrakio dvaro sodyba – nacionalinės reikšmės kultūros paminklas, valdomas ir tvarkomas Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos. Užutrakis sparčiai atgimsta: restauruojami rūmai, ūkiniai dvaro pastatai ir parkas – atkuriami nunykę tvenkiniai, tvarkomi želdiniai, į parką sugrįžta skulptūros ir vazos, kiti jį puošę mažosios architektūros elementai.

 

Nuotraukos Laimos Sviklienės ir Laimos Ščiupakovienės.


 

 

4. LENTVARIO DVARAS. Klevų al. 48, Lentvaris, Trakų raj. Seniausios žinios apie Lentvario dvarą siekia XVI a. II p., kai Žygimantas Augustas (1520–1572) tuometines Litavariškes patvirtino Kazimiero Kmitos Kuncevičiaus nuosavybe. XIX a. 6 d-metyje dvarą įsigijęs vienas turtingiausių Lietuvos žemvaldžių grafas Juozapas Tiškevičius (1830–1891) čia pasistatė anglų neogotikos stiliaus rūmus, prie jų sodino didelį parką, įrengtą pagal žinomo prancūzų kraštovaizdžio architekto Eduardo Andrė projektą. Dalį kapitalo Juozapas Tiškevičius investavo į pramonę ir prekybą, Lentvaryje pastatė vielos ir vinių fabriką. 1892 m. dvarą paveldėjo jo sūnus Vladislovas Tiškevičius (1865–1936). Jis 1899 m. perstatė Lentvario dvarą, praplėtė parką, įrengė teniso kortus. 1907 m. Lentvaryje įkūrė vasaros vaikų darželį Vilniaus miestiečių vaikams, 1897–1926 m. buvo pagrindinis Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios fundatorius. Gyvendamas Milane įkūrė antikvariatą „Warowland“ (iškraipytas lenkiškas Lentvario vardas – Landwarów), surinko didelę kultūros, meno ir mokslo vertybių kolekciją, kurią vėliau parvežė į Lentvarį. Tarpukariu didžioji dalis Lentvaryje saugotos kolekcijos buvo išvežta į Varšuvą ir sunaikinta 1944 m. Varšuvos sukilimo prieš vokiečius metu.

 

1915–1920 m. įvairių armijų žygių metu dvaro ūkis buvo sunaikintas. 1920–1939 m. Lentvaris priklausė Lenkijos valdomam Vilniaus kraštui. Bijodami karo veiksmų atsinaujinimo Lenkijos – Lietuvos pasienyje, Tiškevičiai nesistengė skirti daug lėšų rezidencijos atnaujinimui, rūmai buvo užkonservuoti. Mirus V. Tiškevičiui, paskutiniuoju Lentvario savininku tapo jo sūnus Steponas Eugenijus Marija Tiškevičius (1897–1976), kuris dvarą valdė ir gyveno jame iki 1939 m. Antro pasaulinio karo metais dvare buvo įsikūrusios karinės vadovybės, pokario – kolūkis, nuo 1957 m. buvusiuose grafų rūmuose – Lentvario kilimų fabriko administracija. 2007 m. dvarą įsigijo verslininkas Laimutis Pinkevičius, kuris tais pačiais metais bankrutavo. Lentvario dvaras 2007 m. buvo įkeistas, o 2012 m. – areštuotas. 2016 m. iš varžytinių dvarą įsigijo verslininkas Ugnius Kiguolis.

 

Nuotraukos Tomo Gudžiūno ir Laimos Ščiupakovienės.


 

5. TRAKŲ VOKĖS DVARAS. Žalioji a. 2A, Vilnius. Vokės apylinkės už nuopelnus buvo atiduotos totoriams, atgabentiems iš Krymo į Lietuvą Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto. XVI a. vietovė priklausė totoriui Atikiezui Biezgimovičiui, po jo mirties dvarą valdė giminaitis Abrahimas Zavadskis. Nuo XIX a. I p. Vokės dvaras priklausė Juozapui Mykolui Tiškevičiui (1805–1844), po jo mirties turtą perėmė sūnus Jonas Vytautas Tiškevičius (1831–1892). 1875 m. jis Vokėje pradėjo statyti neorenesanso rūmus pagal architekto Leandro Markonio (1834–1919) projektą. Projektuodamas Trakų Vokės rūmus, Leandras Markoni įkvėpimo sėmėsi iš Lazenkų rūmų netoli Varšuvos. Rūmai buvo baigti 1880 metais. 1884 m. įkurtas Trakų Vokės dvaro parkas, iškasti tvenkiniai. Iš Trakų Vokės dvaro į Vilnių, kitus Tiškevičių rūmus, buvo nutiesta viena iš pirmųjų Lietuvoje telefono linijų.

 

Po Jono Vytauto mirties dvaras perėjo jo vieninteliam sūnui, Jonui Juozapui (1867–1903). 1898 m. Jonas Juozapas užsakė prancūzų architektui ir botanikui Eduardui Fransua Andrė (1840-1911) įkurti Trakų Vokėje naują parką. Po Jono Juozapo Tiškevičiaus ir jo žmonos Elžbietos Krasinskos (1871–1906) mirties, turtas atiteko jų mažamečiams vaikams. Sulaukęs pilnametystės, dvarą paveldėjo Jonas Mykolas Tiškevičius (1896–1939). Po jo žūties, dvaro paveldėtojais tapo trys nepilnamečiai vaikai, tačiau kilus II pasauliniam karui, tai nebeturėjo jokios reikšmės.

 

1939 m. dvare buvo apsistojusi Lietuvos kariuomenė, karo metais dvare gyveno vokiečiai ir kolonistai iš Olandijos. Po II pasaulinio karo dvaro sodyboje buvo LTSR Ministrų tarybos pagalbinis ūkis – vila. 1950 m. Trakų Vokėje įsteigta Lietuvos mokslų akademijos Žemės ūkio instituto eksperimentinė bazė. 1952 m iš Vilniaus į Vokę perkeltas Žemdirbystės ir dirvožemio institutas. Dvaro sodyboje šalia rūmų pastatytas laboratorijos pastatas. 1956 m. įkūrus Lietuvos Žemdirbystės mokslinio tyrimo institutą, Trakų Vokėje įsikūrė šio instituto filialas ir eksperimentinis ūkis. 2001 m. LŽMTI išsikėlė iš rūmų, 2002 m. birželio mėn. Lietuvos Respublikos Vyriausybė perdavė Lietuvos bajorų Karališkajai sąjungai Trakų Vokės dvaro sodybos rūmus. Po kelerių metų savivaldybė perėmė dvarą.

 

Nuotraukos Tomo Gudžiūno.


 

Taip pat skaitykite:
Dar viena naujiena Anykščių krašto lankytojams
Po Veisiejų regioninį parką I
Kur keliauti Lietuvoje su šeima
Bus sutvarkyti 10 Kauno rajono piliakalnių
Trakų rajono lankytinos vietos

 

6. BALTOSIOS VOKĖS DVARAS. Baltosios Vokės k.,Vilniaus raj. Baltosios Vokės dvaras yra Baltosios Vokės kaime, į pietryčius nuo Vilniaus miesto.

Istorizmo stiliaus rūmus 1873 m. pastatė tuometinis dvaro savininkas, grafas Hilarijus Lenskis (1834-1920). Jis buvo ir Vaidotų šv. apaštalo Pauliaus Atsivertimo bažnyčios fundatoriumi. Po Hilarijaus mirties dvarą paveldėjo jo sūnus Vladimiras Lenskis (1879-1941). Sovietinės okupacijos metais jis buvo areštuotas ir išvežtas į Sibirą, kur ir mirė. Jo žmonai Marijai Olgai Broel-Pliaterytei Lenskai ir dukterimis Kristinai ir Marijai Teresei tremties pavyko išvengti. Jos išvažiavo iš Lietuvos ir apsigyveno Lenkijoje.

Baltosios Vokės dvaras yra įtrauktas į šalies kultūros vertybių departamento saugomų objektų sąrašą. Yra išlikę dvaro rūmai, parko želdiniai, oficina, kluonas, kalvė, tvenkinys ir kt. Šiuo metu dauguma dvaro pastatų apleisti.

 

Nuotraukos Tomo Gudžiūno.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.