fbpx

PARAUSIŲ KOPLYČIA

PARAUSIŲ KOPLYČIA

Ten akivarai, užakęs ežeras ir pelkės. Vieta, kurioje gramzdina sielas “baubai”, “nelabieji” ir “piktos dvasios”. Tarp atsivėrusių akivarų ant kauburėlio stovi koplyčia. Nejaukioj ir netinkamoj vietoj pastatyta šventovė Dievui ir kaimui tarnavo…
Vis svaigiau kvepiant alyvoms ir drąsiau sodnuose suokiant lakštingaloms buvo švenčiamos Mojinės- labai sena, šimtmečius ir kaimo tradicijas menanti šventė. Lakštingalų trelės Parausiuose ( Vilkaviškio raj.) primindavo šios Gegužinės svarbumą. Pamaldžios moterėlės vykdavo melstis į netoliese -Pilviškiuose buvusią bažnyčią. Nors maldos namai buvo vos už 6 kilometrų, parausiškiams norėjosi turėti savo šventovę, kad ir nedidelę, kuklią. Taip stipriai kaimo žmonės norėję, kad stambių ūkininkų ir kitų prisidėjusių lėšomis 1929-1930 m.( kitur 1920-1921 m.) ant kalvelės iškilo koplyčia. Daugiausiai bažnyčiai lėšų skyrė turtinga ūkininkė Magdelė Staugaitytė. Dar ir žemės gabalą atriekė, kad medinukę kur būtų statyti. Koplytėlė atlikdavo bažnyčios funkcijas, nors pamaldos ir nevykdavo kiekvieną sekmadienį. Žmonės negalėjo atsidžiaugti savais maldos namais. Per kiekvieną šventę išpuošdavo koplyčią gyvomis gėlėmis, iškaišydavo žolynais. Kiekvieną gegužę joje vykdavo mojinės, kiti atlaidai, religinės šventės, gedulingos pamaldos, laidotuvės,atvykdavo kunigas iš Pilviškių bažnyčios. Jam buvo pastatytas namas kitoje neužakusio ežero pusėje, kuriame jis apsistodavo. Džiaugėsi parausiškiai susiėję vienas kito draugija, bendravimu ir, žinoma, garbino Dievą…
Mirusieji buvo įnešami į koplyčią prieš palydint į gretimas kaimo kapinaites, vėliau koplyčios šventoriuje pradėti laidoti šventovę išlaikę ūkininkai, kapų daugėjo. Laidojant ūkininkus atsirado keistas įprotis nesudėti visų vainikų ant kapo, bet kabinti ant šventovės sienos. Metaliniai vainikai tarsi tapo bažnytėlės puošmena…
Atlaikius karą geroji dvasia apleido koplyčią. Sklido kalbos, kad šalia koplytėlės esanti pelkė saugo šiurpų nusikaltimą: pelkėje partizanai paskandino bolševiką-rusų belaisvį Aleksejų… Pokario metais joje ginklus slėpė Lietuvos partizanai.
Vėliau Parausių bažnytėlėje kartais dar vykdavo pamaldos, bet 1958 m. ji buvo uždaryta. Pasakojama, kad šventoje vietoje vaidenasi, o ir traukia ji negerą jaunimą lėbauti, niokoti bažnyčios. Todėl koplyčia mena ir jaunuolio mirtį, kuris lažybų metu mašinos bagažinėn įsidėjęs apeiginį karstelį ir vežiojęs jį po apylinkes. Įvykdęs sąlygas vaikinas gražino karstelį, tačiau išvažiavus iš koplytėlės, ties Pilviškiais žuvo…
Parausių koplyčia dar gana tvirtas ir gerai išsilaikęs statinys. Viduje mediena tarsi visai neseniai suręsta. Matosi tik vandalizmo darbai: išdaužyti langai, aprašinėtos durys ir sienos, vienur lyg kirviu kapota sija…Akivaizdu, kad šventovėje lėbaujama. Pavargo Pilviškių seniūnija duris rakinti, gal per duris įėję lėbautojai bent langų nebedaužys…
O aš džiaugiausi išsipildžius dar vienam norui aplankyti Parausių koplyčią- vaiduoklį. Su manimi kartu buvę žmonės jautė nemalonų slogutį, tarsi kas stebėtų iš šalies. Tą jaučiau ir aš…Užvėrusi metalinius vartelius lengviau atsidusau ir nurūkau vieškeliu ieškoti naujų lobių…

©”Laiko Gijos-Dvarai, Bažnyčios, Pilys”, Jolanta Garkauskaitė

Tiksli vieta žemėlapyje https://www.kapamatyti.lt/item/parausiu-koplycia/

Naujienlaiškio prenumerata: https://www.kapamatyti.lt/naujienlaikrastis/

Savo kelionių įspūdžius iš viso pasaulio kapamatyti.lt tinklalapyje galite įkelti čia: https://www.kapamatyti.lt/tinklarastis2/

Savo su turizmu susijusį verslą nemokamai galite į kapamatyti.lt tinklalapį įkelti čia: https://www.kapamatyti.lt/pridetiversla/

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *